2012 m. Gegužės 22 d., Antradienis,
2011 rugsėjo 8 10:03, www.kaunietis.lt
VDU toliau tęsia naują tradiciją – kalbinti gražias sukaktis švenčiančius universiteto bendruomenės narius. Šįkart mintimis apie laiko tėkmę ir jo atneštas dovanas dalijasi VDU Anglų filologijos katedros docentė Violeta Kalėdaitė, kuri rugpjūčio 25 dieną šventė savo jubiliejinį gimtadienį.
Daugiau nei 20 metų dirbate VDU. Ką Jums reiškia šis universitetas?
Apie Vytauto Didžiojo universitetą galiu pasakyti labai daug gero ir gražaus. 1990 metais atėjusi dirbti į VDU įgyvendinau seną savo svajonę – dėstyti anglų kalbą universitete. Visas mano akademinis ir visuomeninis gyvenimas, o ir žymi socialinio gyvenimo dalis yra susijęs su universitetu. VDU man suteikė visas galimybes, kurių neturėjau maždaug iki 1989 metų. Pradėjusi dirbti universitete, pirmą kartą išvažiavau stažuotis į angliškai kalbančią šalį (JAV). Vėliau užsimezgus kontaktams su užsienio universitetais, turėjau galimybę studijuoti Bergeno universitete, kur įgijau magistro ir daktaro laipsnius, metus laiko dėsčiau Ilinojaus universitete Čikagoje. Visas tas galimybes, kurias man pavyko išnaudoti, nors ir vyresniame amžiuje, gavau tik dėl to, kad buvau priimta dirbti į VDU. Būtent čia man atsivėrė mokslinis-akademinis pasaulis.
Esate aktyvi, energinga, visuomeniška dėstytoja. Iš kur semiatės jėgų, optimizmo bei energijos?
Džiaugiuosi, kad tiek iš esamų, tiek iš buvusių studentų tokius žodžius tenka išgirsti gana dažnai. Manau, kalti ir genai, ir mano gimtasis kraštas, Dzūkija. Sakoma, kad dzūkai yra linksmi ir energingi. Gyvenimas yra per trumpas, kad dėl visko sielotumeis, verktum, pultum į depresiją ar melancholiją. Kiekviena diena atneša nors ir paprastų, bet naujų ir gražių dalykų. Kita vertus, jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, kai jis jaučia pasitenkinimą savo darbe, energija ir optimizmas yra tiesiog neišvengiami.
Ar visuomet svajojote dirbti būtent anglų filologės darbą?
Džiaugiuosi atradusi savo vietą Vytauto Didžiojo universitete. Sovietmečiu anglų kalbos nedaug kam reikėjo. Atėjusi dirbti į VDU, aš dirbu tai, ką noriu dirbti ir džiaugiuosi, kad dirbu būtent šį darbą. Esu laiminga, kad dirbu su jaunais žmonėmis. Būna ir sunkių dienų, bet dėstymas ir kontaktas su jaunais žmonėmis, džiaugsmas, kad gali jiems kažką duoti ir matyti kai užbaigę universitetą buvę studentai nepamiršta savo dėstytojų net po penkerių ar dešimties metų – tai ir yra tas užtaisas, kuris suteikia energijos ir optimizmo.
Vytauto Didžiojo universitete dirbate daugiau nei 20 metų. Kokie įvykiai Jums labiausiai įsiminė per tuos darbo metus? Kaip universitetas atrodė 1990 metais ir kaip, Jūsų akyse, VDU atrodo šiandieną?
1990 m. rugsėjo 1 d. mes net negalėjome svajoti apie tokias sąlygas ir galimybes, kurias mes turime šiandien. Buvo laikas, kai auditorijose būdavo taip šalta, kad ant lentos rašydavome mūvėdami pirštines, o studentai ir dėstytojai paskaitose sėdėjo su paltais. Puikiai atsimenu 1991 m. sausio mėnesio įvykius, kurie paliko labai ryškų įspūdį. Tomis kritiškomis dienomis mes, dėstytojai, budėjome universitete. Atsimenu, profesorė Lucija Baškauskaitė, prasidėjus neramumams, visų pirmiausia suslėpė studentų dokumentus. Vieną vakarą važiavau taksi budėti į universitetą, o vairuotojas per raciją klausėsi kaip juda sovietų kariuomenė Kaune ir aplink jį. Išgirdome žinią, kad kažkur nuo Garliavos juda sovietų tankai, o kur jie sustos, nebuvo aišku. Tai buvo dramatiškos ir nenuspėjamos dienos. Universitete reformų buvo daug ir šiandieną man ypatingai smagu matyti, kaip viskas iš tikrųjų gerėja. Džiaugiuosi matydama VDU dėstytojus važiuojančius į tarptautines konferencijas, publikuojančius savo mokslinius darbus užsienyje, ginančius disertacijas užsienio universitetuose, kuriuose jie gauna aukštus įvertinimus.
Atkūrus universitetą, techninės bei materialinės bazės stoka buvo kompensuojama didžiu entuziazmu. Tai buvo ieškojimo kelias, kuris visuomet yra sunkus. Šiandien universitetas turi nusistovėjusias tradicijas bei požiūrį į mokymo procesą, studentus, daugybę kitų akademinio gyvenimo aspektų. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad esu VDU bendruomenės dalis nuo pat universiteto įsikūrimo. Be abejonės, reformos, palietusios dėstymo krūvius, studijų programų pertvarkymai, kasdieniniai nepabaigiami darbai retsykiais ir įkyri. Tačiau mūsų, dėstytojų, pagrindinis džiaugsmas yra studentai. Labai džiaugiuosi, kad anglų filologija ir toliau lieka patraukli specialybė, nors prognozių būta ir liūdnesnių.
Koks Jūsų gyvenimo kredo?
Dar vidurinėje mokykloje mane pravardžiuodavo moksliuke ir profesore. Mano draugai, dirbantys kitokius darbus, iki šiol stebisi ir klausia: „Kaip tu gali visą gyvenimą mokytis?". Mokausi visą gyvenimą ir manau, kad mokytis niekada ne vėlu. Juokaudama aš sakau, kad akademine prasme įšokau į paskutinį traukinio vagoną. 1991 m. man jau buvo 40 metų. Tuo metu aš pirmą kartą išvažiavau į Kalifornijos valstybinį universitetą, kur ir prasidėjo kelias į mokslą, į daktaro disertaciją, kurią apsigyniau Bergeno universitete būdama 49 metų. Užsienyje toks amžius – jau subrendusio mokslininko amžius. Mano pavyzdys rodo, kad jeigu žmogus nori kažką pasiekti, jeigu turi galimybę, kaip, tarkime, aš turėjau atėjusi dirbti į VDU, jis tai būtinai pasieks. Mokytis tikrai niekada ne vėlu. Girdžiu kitus kalbant: „Oi, aš jau senas, man jau trisdešimt ar trisdešimt penkeri, aš jau per senas studijuoti“. Tai tikrai netiesa!
Apie ką svajojate šiandien? Kokie Jūsų ateities planai?
Svajoju nesijausti sena, dar suprasti ir nesistebėti tuo, kuo šiandieną gyvena jaunimas. Svajoju neiškristi iš bendro universiteto konteksto, suprasti ir gerai sutarti su jaunais žmonėmis, iš kurių galima labai daug pasimokyti. Tikiuosi, kad ir jie pasimoko iš vyresniųjų. Dar tikiuosi, kad būsiu gyvybinga ir dar kurį laiką būsiu reikalinga studentams ir universitetui. Be to, viliuosi toliau tęsti akademinę ir mokslinę veiklą. Jau suplanuotas dalyvavimas konferencijose ir projektuose, pradėti rašyti moksliniai straipsniai. Manau, kad bent 2-3 metams į priekį veiklos turiu pakankamai.
Ko norėtumėte palinkėti VDU studentams?
Rugsėjo pirmoji – didelė šventė visam akademiniam pasauliui. Visiems VDU studentams, o ypač Anglų filologijos specialybės studentams, linkiu suvokti, kad šventė yra gražus dalykas, bet rezultatus atneša nuolatinis darbas. Be abejo, studentai turi paragauti „studentiško“ gyvenimo, bet turi nepamiršti ir ko jie atėjo į aukštąją mokyklą. Noriu palinkėti, kad atėjusieji į VDU pamiltų savo Alma Mater. Linkiu visiems rasti čia tai, ko tikėjosi, ko ieškojo, kad būtų laimingi, ir kad įvertintų išskirtinius VDU bruožus – čia gyvuojančią akademinę laisvę, tolerancijos ir bendradarbiavimo atmosferą.
Širdingai dėkojame už pokalbį!
VDU informacija
Daugiau nei 20 metų dirbate VDU. Ką Jums reiškia šis universitetas?
Apie Vytauto Didžiojo universitetą galiu pasakyti labai daug gero ir gražaus. 1990 metais atėjusi dirbti į VDU įgyvendinau seną savo svajonę – dėstyti anglų kalbą universitete. Visas mano akademinis ir visuomeninis gyvenimas, o ir žymi socialinio gyvenimo dalis yra susijęs su universitetu. VDU man suteikė visas galimybes, kurių neturėjau maždaug iki 1989 metų. Pradėjusi dirbti universitete, pirmą kartą išvažiavau stažuotis į angliškai kalbančią šalį (JAV). Vėliau užsimezgus kontaktams su užsienio universitetais, turėjau galimybę studijuoti Bergeno universitete, kur įgijau magistro ir daktaro laipsnius, metus laiko dėsčiau Ilinojaus universitete Čikagoje. Visas tas galimybes, kurias man pavyko išnaudoti, nors ir vyresniame amžiuje, gavau tik dėl to, kad buvau priimta dirbti į VDU. Būtent čia man atsivėrė mokslinis-akademinis pasaulis.
Esate aktyvi, energinga, visuomeniška dėstytoja. Iš kur semiatės jėgų, optimizmo bei energijos?
Džiaugiuosi, kad tiek iš esamų, tiek iš buvusių studentų tokius žodžius tenka išgirsti gana dažnai. Manau, kalti ir genai, ir mano gimtasis kraštas, Dzūkija. Sakoma, kad dzūkai yra linksmi ir energingi. Gyvenimas yra per trumpas, kad dėl visko sielotumeis, verktum, pultum į depresiją ar melancholiją. Kiekviena diena atneša nors ir paprastų, bet naujų ir gražių dalykų. Kita vertus, jeigu žmogui patinka tai, ką jis daro, kai jis jaučia pasitenkinimą savo darbe, energija ir optimizmas yra tiesiog neišvengiami.
Ar visuomet svajojote dirbti būtent anglų filologės darbą?
Džiaugiuosi atradusi savo vietą Vytauto Didžiojo universitete. Sovietmečiu anglų kalbos nedaug kam reikėjo. Atėjusi dirbti į VDU, aš dirbu tai, ką noriu dirbti ir džiaugiuosi, kad dirbu būtent šį darbą. Esu laiminga, kad dirbu su jaunais žmonėmis. Būna ir sunkių dienų, bet dėstymas ir kontaktas su jaunais žmonėmis, džiaugsmas, kad gali jiems kažką duoti ir matyti kai užbaigę universitetą buvę studentai nepamiršta savo dėstytojų net po penkerių ar dešimties metų – tai ir yra tas užtaisas, kuris suteikia energijos ir optimizmo.
Vytauto Didžiojo universitete dirbate daugiau nei 20 metų. Kokie įvykiai Jums labiausiai įsiminė per tuos darbo metus? Kaip universitetas atrodė 1990 metais ir kaip, Jūsų akyse, VDU atrodo šiandieną?
1990 m. rugsėjo 1 d. mes net negalėjome svajoti apie tokias sąlygas ir galimybes, kurias mes turime šiandien. Buvo laikas, kai auditorijose būdavo taip šalta, kad ant lentos rašydavome mūvėdami pirštines, o studentai ir dėstytojai paskaitose sėdėjo su paltais. Puikiai atsimenu 1991 m. sausio mėnesio įvykius, kurie paliko labai ryškų įspūdį. Tomis kritiškomis dienomis mes, dėstytojai, budėjome universitete. Atsimenu, profesorė Lucija Baškauskaitė, prasidėjus neramumams, visų pirmiausia suslėpė studentų dokumentus. Vieną vakarą važiavau taksi budėti į universitetą, o vairuotojas per raciją klausėsi kaip juda sovietų kariuomenė Kaune ir aplink jį. Išgirdome žinią, kad kažkur nuo Garliavos juda sovietų tankai, o kur jie sustos, nebuvo aišku. Tai buvo dramatiškos ir nenuspėjamos dienos. Universitete reformų buvo daug ir šiandieną man ypatingai smagu matyti, kaip viskas iš tikrųjų gerėja. Džiaugiuosi matydama VDU dėstytojus važiuojančius į tarptautines konferencijas, publikuojančius savo mokslinius darbus užsienyje, ginančius disertacijas užsienio universitetuose, kuriuose jie gauna aukštus įvertinimus.
Atkūrus universitetą, techninės bei materialinės bazės stoka buvo kompensuojama didžiu entuziazmu. Tai buvo ieškojimo kelias, kuris visuomet yra sunkus. Šiandien universitetas turi nusistovėjusias tradicijas bei požiūrį į mokymo procesą, studentus, daugybę kitų akademinio gyvenimo aspektų. Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad esu VDU bendruomenės dalis nuo pat universiteto įsikūrimo. Be abejonės, reformos, palietusios dėstymo krūvius, studijų programų pertvarkymai, kasdieniniai nepabaigiami darbai retsykiais ir įkyri. Tačiau mūsų, dėstytojų, pagrindinis džiaugsmas yra studentai. Labai džiaugiuosi, kad anglų filologija ir toliau lieka patraukli specialybė, nors prognozių būta ir liūdnesnių.
Koks Jūsų gyvenimo kredo?
Dar vidurinėje mokykloje mane pravardžiuodavo moksliuke ir profesore. Mano draugai, dirbantys kitokius darbus, iki šiol stebisi ir klausia: „Kaip tu gali visą gyvenimą mokytis?". Mokausi visą gyvenimą ir manau, kad mokytis niekada ne vėlu. Juokaudama aš sakau, kad akademine prasme įšokau į paskutinį traukinio vagoną. 1991 m. man jau buvo 40 metų. Tuo metu aš pirmą kartą išvažiavau į Kalifornijos valstybinį universitetą, kur ir prasidėjo kelias į mokslą, į daktaro disertaciją, kurią apsigyniau Bergeno universitete būdama 49 metų. Užsienyje toks amžius – jau subrendusio mokslininko amžius. Mano pavyzdys rodo, kad jeigu žmogus nori kažką pasiekti, jeigu turi galimybę, kaip, tarkime, aš turėjau atėjusi dirbti į VDU, jis tai būtinai pasieks. Mokytis tikrai niekada ne vėlu. Girdžiu kitus kalbant: „Oi, aš jau senas, man jau trisdešimt ar trisdešimt penkeri, aš jau per senas studijuoti“. Tai tikrai netiesa!
Apie ką svajojate šiandien? Kokie Jūsų ateities planai?
Svajoju nesijausti sena, dar suprasti ir nesistebėti tuo, kuo šiandieną gyvena jaunimas. Svajoju neiškristi iš bendro universiteto konteksto, suprasti ir gerai sutarti su jaunais žmonėmis, iš kurių galima labai daug pasimokyti. Tikiuosi, kad ir jie pasimoko iš vyresniųjų. Dar tikiuosi, kad būsiu gyvybinga ir dar kurį laiką būsiu reikalinga studentams ir universitetui. Be to, viliuosi toliau tęsti akademinę ir mokslinę veiklą. Jau suplanuotas dalyvavimas konferencijose ir projektuose, pradėti rašyti moksliniai straipsniai. Manau, kad bent 2-3 metams į priekį veiklos turiu pakankamai.
Ko norėtumėte palinkėti VDU studentams?
Rugsėjo pirmoji – didelė šventė visam akademiniam pasauliui. Visiems VDU studentams, o ypač Anglų filologijos specialybės studentams, linkiu suvokti, kad šventė yra gražus dalykas, bet rezultatus atneša nuolatinis darbas. Be abejo, studentai turi paragauti „studentiško“ gyvenimo, bet turi nepamiršti ir ko jie atėjo į aukštąją mokyklą. Noriu palinkėti, kad atėjusieji į VDU pamiltų savo Alma Mater. Linkiu visiems rasti čia tai, ko tikėjosi, ko ieškojo, kad būtų laimingi, ir kad įvertintų išskirtinius VDU bruožus – čia gyvuojančią akademinę laisvę, tolerancijos ir bendradarbiavimo atmosferą.
Širdingai dėkojame už pokalbį!
VDU informacija
Griežtai draudžiama Kaunietis.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be raštiško ar žodinio redakcijos sutikimo, o jei sutikimas buvo gautas, būtina nurodyti Kaunietis.lt kaip šaltinį ir naudoti aktyvią Kaunietis.lt nuorodą.
Kraunama...
